Atspindžiai po birželio 1-osios akcijų ligoninėse Klaipėdoje ir Vilniuje
Klaipėda
Gegužės 30 dieną Klaipėdoje, prie Vaikų ligoninės, vyko PPS šventė ,,Įkvėpkime vienas kitą gyventi“. Išvakarėse aplankėme ten gulinčius vaikus, kartu darėme darbelius, piešėme, ruošėmės šventei. Būnant čia, ligoninėje, ypač ryškiai pajaučiau tą niekados nenutrūkstantį nuolatinį kitimą: vieni išeina, kitus paguldo, dar kitą perkelia į kitą palatą. Ten, vienoje patalpoje, laikinai susibėga daug gyvenimų ir vienas kitam netrukdo. Čia tikrai neaišku, kas kurį įkvepia:) Buvau sužavėta ligoniukų gyvybingumo, jų pilna visur, ten aš greičiau pasijaučiau kaip ligonis:)))
O kitą dieną, šventės dieną, buvo gera matyti pažįstamus veidus, susimirksėti, lyg būtume daug metų kartu nugyvenę. Mačiau, kaip renginio metu Idalija bendravo su humanistinės pedagogikos atstovais, kurie kartu su M. Gorkio mokyklos vyresniaisiais mokiniais sugužėjo į ligoninės kiemelį nešini savo padarytomis dovanomis ligoniams. Po renginio šios mokyklos pedagogai pasakė maždaug taip: „Jūsų skleidžiama idėja yra labai svarbi ir reikšminga. Galima juk tai daryti prie onkologinių ligoninių. Kitąkart galite ir mus kviesti – suorganizuosim koncertą, flešmobą“. Nuoširdu ir kartu džiugu, kad pačią idėją pavyko perduoti ir kad jie mato prasmę bei galimybę sujungti jėgas. Manau, kad čia nemažai pastangos yra įdėta Idalijos bei Tautvydo, užmezgant bei palaikant ryšius su humanistinės pedagogikos bendruomene. Šventėje buvo ir vaikų globos namų „Danė“ auklėtiniai, kurie vasario 14 dieną dalyvavo mūsų organizuojamoje akcijoje „Apsikabinkime per Valentiną“. Visai naujai užsimezgė ryšiai su vaikų jogos specialistais iš Vaišnavų kultūros centro.
Renginį Klaipėdoje padėjo pravesti GROCK muzikinės studijos vadovas Linas Švirinas savo dainomis išjudindamas publiką. Žodžiu, pažįstamų ratas plečiasi:)
Bet nuostabiausia girdėti, kai įeini į palatą ir tiesi balioną lyg savo rankos tęsinį ligoniukui, šis paima jį, o jo mama sako: „Dėkoju už tai, ką darote. Yra nuostabu, kad tokie dalykai vyksta.“ O kai renginio pabaigoje sustojome į ratą ir garsiai išsakėme: „Dėkoju Tau – Gydytojau“, „Dėkoju tau – Žmogau“ (tariant šiuos žodžius žiūrėjome į savo kaimynų akis), „Dėkoju tau – Žeme”, o po to stebuklingasis „Mmmmmmmyyyyyyyyyliuuuuuuu“, paleidžiant į orą balionų puokštes lyg viltį pasauliui, kad čia gyvena gerieji žmonės, dar kartą suvokiau, kad atskirtumas – tai viena iš didžiausių iliuzijų…
Po renginio galiu pasakyti, kad tai dar viena prasmingai nugyventa mano gyvenimo diena (tikiu, kad ne tik mano). Tikiu, jog ši idėja skleisis ne tik per šventes. Didžioji dalis dalyvavusiųjų pabrėžė, kad tokios akcijos labai prasmingos ir neša viltį sergantiesiems bei jų artimiesiems. Juk gera žinoti, kad rūpi ne tik gydytojams, šeimos nariams, bet ir visiškai nepažįstantiems, tačiau mylintiems žmonėms 🙂
Dalia
Vilnius
Birželio 1-ąją, pliaupiant lietui, įvyko akcija „Įkvėpkime vienas kitą gyventi“ Vilniaus Antakalnio klinikų ligoninėje, vaikų skyriuje. Visą akcijos programą nuplovė lietus, bet šventės belaukiančių vaikučių nuvilti negalėjome, jie jau iš anksto dairėsi pro langus, lūkuriavo, nes buvo pasirašę patys ar su tėvelių pagalba savo svajones tam, kad galėtų heliniai balionai jas pakelti į dangų, arčiau išsipildymo erdvės. Kantraus lietaus fone ligoninės kiemo pievelėje iš balionų išdėliojome šypsenėlę. Širdeles mušė širdingą ritmą „Mes jus mylime“, kurį dar kartą pakartoję garsiai per garsiakalbį, ėjome pradžiuginti ligoniukus dovanėlėmis, atvirukais, kylančiais į dangų balionais ir šiltomis šypsenomis. Iš tikrųjų buvome laukiami, vaikų akyse žibėjo nuostaba, tėveliai širdingai dėkojo, gydytojai ir seselės irgi džiaugėsi mažųjų praskaidrinta būtimi.
Po apsilankymo jaučiau širdyje akcijos prasmingumą, nes dalyti šypsenas ir gauti jas mainais ten, kur jų trūksta, buvo gera. Liko jausmas, kad sergantiems palaikymo reikia, stebuklo jie laukia taip pat, kaip ir mes visi. O jis šalia – reikia tik pagalvoti vieniems apie kitus ir tai išreikšti 🙂
Dėkojame visiems dalyvavusiems, atliepusiems. Galime tęsti tai daryti nuolat. Juk šypsenų niekada ne per daug.
Vilija
