Šalių skirstymų pagal įvairius ekologinius kriterijus yra daug, tačiau dažniausiai, kalbant apie labiausiai gamtinius resursus tausojančius šalis, kartojasi šis dešimtukas – žaliausiomis šalimis laikomos Švedija, Norvegija, Kosta Rika, Vokietija, Danija, Šveicarija, Austrija, Suomija, Islandija, Ispanija. Šiose šalyse vykdoma kompleksinė žalioji politika.
Europoje ryškiai išsiskiria šiaurės šalių grupė.
Islandija yra viena iš šalių, labiausiai ribojančių šiltnamio efektą ir kuriančių švarios energijos ekonomiką. Čia namai apšviečiami hidroenergija ir apšildomi geoterminių šaltinių. Žinoma, tai lėmė ir savitos gamtos sąlygos, tačiau jas panaudoti šaliai pavyko labai sėkmingai.
Švedija išsiskiria ekologišku pagrindu sukurta sveikatos, taip pat ir miškų bei vandens priežiūra. Švedijoje yra įsteigtos ministerijos, atsakingos už energijos išteklius, ekologišką transportą, aukšto lygio sveikatos priežiūrą. Šalis yra nustačiusi CO2 limitą išmetamiems degalams ir išsikėlė ambicingus planus iki 2020-ųjų atsisakyti iškasenų gavybos, o 2050-aisiais pasiekti nulinį šiltnamio efekto dydį.
Šiaurės Europos šalių pasididžiavimas miškai saugomi ir puoselėjami Norvegijoje.
Ne per didžiausiu žmonių skaičiumi pasižyminti Suomija orientuojasi į gamtos, biologinės įvairovės apsaugą. Ji išsiskiria ir didesne energetikos išteklių gamyba vienam žmogui, nei jis sunaudoja.
Viena iš Vakarų Europos lyderių Prancūzija, be šiltnamio efekto sumažinimo ir kitų aktualių klimato kaitos problemų, daug dėmesio skyrė branduolinių bandymų ir šios energetikos sumažinimui.
Šveicarija dėl atsinaujinančių resursų ir patogios geografinės padėties tapo viena iš lyderių šalių klimato kaitos, gyvybės apsaugos ir biologinės įvairovės klausimais. Per penkerius metus šalyje buvo įkurta 15 regioninių ir 2 nacionaliniai parkai. Be to, ši šalis išsiskiria didele natūrinių pievų apsauga. Gyvenamuosiuose namuose įrengta nemokama šiukšlių perdirbimo sistema. Kadangi 31 proc. šalies dengia miškai, iš jų statomi namai (beje, dauguma šalies namų mediniai). Jie šildomi hidroenergija.
Liuksemburgas, viena iš sveikiausių šalių, didžiuojasi savo dėmesiu ekologijai. Šalis skiria daug sąnaudų atsinaujinančių resursų energetikai, ypač panaudojant savitas biodujų, biomasės bei vandens energijos technologijas.
Panašia kryptimi darbuojasi ir Vokietija, prioritetą teikianti saulės, vėjo, vandens, biomasės energetikai.
Pietų Amerikos žemyne dauguma šalių stengiasi puoselėti natūralią žemdirbystę ir miškus.
Viena iš jų – Kolumbija – po didelių šalies miškų nykimo, kirtimo sugebėjo atsitiesti ir nuo 2000-ųjų daug dirba, realizuodama erozijos prevencijos, augalų ir gyvūnų rūšių išsaugojimo bei aplinkosaugos programas.
Centrinėje Amerikoje Kosta Rika dėl savo tropinio klimato neturi elektros tiekimo ar šildymo problemų, jie naudoja vėjo ir vandens energiją. Šalyje įvesti žyminiai transporto, dujų, energijos mokesčiai kartu su natūralių resursų apsaugos programa.
Karibų salų valstybėje Kuboje daug dėmesio bei vyriausybės, mokslininkų paramos skiriama ekologinei žemdirbystei.
Pietryčių Azijos mieste-valstybėje Singapūre gausi šios šalies žmonių populiacija privertė susikoncentruoti į energijos išteklių reguliavimą, klimato kaitos ir ilgalaikio šalies kraštovaizdžio išsaugojimo problemas.
Kiekviena iš išvardytų šalių savo unikalia aplinkosaugos programa, susijusia su geografinėmis sąlygomis, įneša savo indėlį ir yra gerosios patirties pavyzdys visoms šalims. Pirmiausia orientuojamasi į aplinkosaugą, klimato taršos mažinimą bei kuo natūralesnę energetiką. Nors dauguma iš šių šalių yra didelės ir ekonomiškai turtingos Europos valstybės, tačiau yra ir mažesnių bei neturinčios labai išvystytos ekonomikos šalių, puikiai tvarkančių turimus resursus, puoselėjančių bei tausojančių gamtą.
Šiame kontekste kalbant apie Lietuvą, galima pasakyti, kad pas mus po truputį plečiasi saulės ir vėjo energetika, šiek tiek naudojamasi hidroenergija, tačiau vis dar nemenka problema lieka bioatliekų (ir apskritai atliekų) perdirbimas.
Šaltiniai:
http://ecowatch.com/2014/10/21/top-greenest-countries-in-world/