Vandens telkinių transformacijos

2016-05-19, Ketvirtadienis / Straipsniai
Vandens telkiniai

Kiekvienas vandens telkinys gamtoje neišvengiamai kinta – jis randasi, vystosi, sensta ir miršta, t.y. transformuojasi į kitą būvį. Uždaresni telkiniai keičiasi savičiau ir greičiau. Akivaizdžiausias yra ežerų senėjimas – dumblėjimas ir virtimas pelkėmis, vėliau durpynais. Lietuvoje ir kituose pasaulio kraštuose galima pamatyti įvairias ežerų virsmo stadijas. Gaila, bet žmogus labai smarkiai sustabdyti jau pažengusio proceso negali, jis gali tik taikyti prevencines priemones. Šiuos metodus galima taikyti tvenkiniams ar kitokiems mažesniems vandens telkiniams. Dauguma Lietuvos ežerų yra jau brandūs, tai yra eina link senėjimo, dumblėja, kinta augmenija. Kai kurios priemonės veiksmingos tik porą metų, o po to augalija suveši dar labiau.

Vandens telkinių dumblėjimo procesus galima sulėtinti ar net stabilizuoti nutraukus teršalų prietaką iš baseino, periodiškai šienaujant antvandeninę augaliją ir pašalinant ją iš vandens telkinio, taikant kitus būdus. Šie metodai tinkami, kai ežero maksimalus vandens gylis didesnis nei 5,0 m (vidutinis didesnis kaip 3,0 m).

Seklesniems vandens telkiniams dažnai prireikia žymiai radikalesnių priemonių – dalinio (arba visiško) nuosėdų pašalinimo mechaninėmis priemonėmis ir vandens gylio padidinimo. Šis būdas yra būtinas tiems vandens telkiniams, kurių vandens gylis 1,5–2,0 m, o susikaupusio dumblo kiekis – 5–10 m. Tai pakankamai brangus metodas, tačiau vienintelis būdas gelbėti stipriai uždumblėjusius ežerus ir tvenkinius. Ežerų valymas galėtų būti labai rentabilus, jei būtų panaudojamas iškastas dumblas (sapropelis). Tam renkamasi žemsiurbes. Tačiau nesant grįžtamųjų lėšų, brangiai kainuojantys ežerų valymo darbai šiuo metu yra prieinami tik turtingiesiems.

Dauguma vandens telkinių priklauso savivaldybėms arba valstybei. Jie visiškai neprižiūrimi – nereguliuojama prietaka, tarša, nešienaujamos apsaugos zonos ir juostos pakrantėse, nereguliuojama lapuočių medžių gausa.

Ežerų, kūdrų, tvenkinėlių savininkai vis dažniau pageidauja juos valyti, atgaivinti, pagerinti jų būklę. Kai kurie jų gali vandens telkinį išvalyti savo lėšomis. Tačiau įstatymais reglamentuota tvarka ir procedūros vandens telkinių valymo poveikio aplinkai įvertinti bei projektavimui atlikti yra gana kebli, o procedūros užima daug laiko.

Ežerų tvarkymo veiksmingumas 

Visi iki šiol Lietuvoje vykdyti ežerų restauracijos projektai apsiribodavo tik daliniu sapropelio išsiurbimu bei pakrančių sutvarkymu. Tačiau iš to gauta nemažai naudos. Išdžiovintas ežero dumblas (sapropelis), jei jame nebūdavo toksinių medžiagų ar sunkiųjų metalų, naudotas kaip trąša, pašarų priedas, medicinoje ir kt. Sapropelį galima panaudoti įvairiausiuose produktuose: jis gali būti naudojamas augalininkystėje. Sumaišius trąšas su sapropeliu, kai kurie augalai užaugo greičiau, o ir patys buvo didesni, gražesni. Taip pat ši medžiaga gali būti naudojama ir statyboje, kosmetikoje, balneologijoje (gydomosios vonios) ir t. t. Nors Lietuvoje tokios prekės nepaklausios, pasaulyje jos ganėtinai populiarios, netgi artimojoje kaimynystėje – Latvijoje ir Baltarusijoje (jose sapropelis išgaunamas kaip naudingoji iškasena), ypač siekiama ją išplėtoti Nigerijoje. Mūsų krašte restauravimas vykdomas su tikslu pagerinti ežerų, kaip gėlo vandens telkinių, būklę, o anksčiau minėtose valstybėse, atliekant sapropelio gavybą, ežero dugno, pakrančių formavimui skiriama mažai dėmesio. Pas mus į šią problemą žiūrima kompleksiškiau, daugiau skiriant dėmesio ekologijai, rekreacijai, natūralios gamtinės aplinkos išsaugojimui.

Be to, sapropelis yra labai gera biomasė, kurią galima naudoti energijos gamybai. Iškyla klausimas, ar būtų galima apšildyti miestą? Galima atsakyti, kad taip. Tačiau ta medžiaga, kuri turi mažiau nei 50 proc. organikos, praktiškai niekur nepanaudojama. Prie šių tyrimų bent Lietuvoje dirbta 12 metų. Pastatyta biokuro deginimo jėgainė Raseiniuose. Ten ji dirba jau apie 10 metų. Dar viena stovi Juodupėje (Rokiškio raj.). Jos skirtos deginti nekokybiškoms durpėms ir kitiems nekokybiškiems biomasės junginiams. „Sakykime, turime pačią prasčiausias šlapias durpes, kurių drėgmė 60 proc. Jeigu imame 1 kub. metrą durpių ir įmaišome 1 kub. metrą žemės ar smėlio, tai šis kuras dega kuo puikiausiai. Mūsų technologija leidžia deginti iki 72 proc. drėgmės turinčią biomasę. Vaizdžiai tariant, paspaudus šią masę, bėga vanduo. Katilinės darbuotojai buvo nustebę, kai pamatė, kad toks kuras gali apšildyti visus Raseinius“, – apie sapropelio panaudojimą pasakojo verslą įkūręs ir vykdantis R. Pakamarnis.

Vandens telkinio restauracija

Dumblo pašalinimas savaime neišsprendžia nei hidrocheminių, nei hidrobiologinių ekosistemos problemų, o kai kuriais atvejais jas netgi dar labiau užaštrina (šalinant sedimentus, kaitaliojasi ežero vandens lygis; vandens masėje išmaišomas didelis kiekis organinių ir biogeninių medžiagų; sudrumstus vandenį, sumažėja vandens skaidrumas; ežere sunaikinamos daugelio hidrobiontų rūšių ekonišos; suardoma šimtmečiais nusistovėjusi dinaminė pusiausvyra tarp trofinių grandžių; išsiurbto dumblo džiovinimo laukai keletui metų sudarko apylinkių kraštovaizdį). Todėl, baigus dumblo šalinimo darbus, būtina stabilizuoti ežero ekosistemos hidrochemines charakteristikas, atkurti (sukurti) optimalią augalijos bei gyvūnijos struktūrą, subalansuoti hidrobiontų trofinius ryšius, kurie užtikrintų tolesnį stabilų visos ežero ekosistemos funkcionavimą.

Todėl, be technologinio paties vandens telkinio išvalymo ir jo prietakos baseino žemėnaudos optimizavimo, būtina dar viena vandens telkinio restauracijos stadija – kartu su hidroekosistemos monitoringu vykdomas limnoekosistemos hidrocheminių ir hidrobiologinių komponentų struktūrinis – funkcinis subalansavimas. Tinkamai subalansuota vandens telkinio ekosistema užtikrina restauracijos rezultatų ilgaamžiškumą bei palaiko gerą vandens kokybę. Tuo tarpu be hidroekosistemos komponentų subalansavimo, geros vandens kokybės gali tekti laukti dešimtis metų (pvz. Druskonio ež.) arba jau po 10 ar 20 metų susidurti su ežero uždumblėjimo problemomis.

Pirmieji nykstančių ežerų restauracijos bandymai buvo atlikti prieš 48 metus Varėnos r. Ilgio ežero pakrantėje. 1971–1974 m. Druskonio ežere atlikta restauracija – pirmasis akivaizdus ežerų restauracijos pavyzdys Lietuvoje. 5,5 ha ploto ežero vidutinis vandens gylis buvo 1,4 m, o didžiausias susikaupusio dumblo gylis – 14,3 m. Visai kitokį mastą ežerų, upių ir tvenkinių restauravimo ir priežiūros darbai įgavo, kai buvo pradėti finansuoti iš Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondų pagal priemonę „Vandens telkinių būklės gerinimas“. Šių priemonių tikslas mažinti aplinkai kenksmingų teršalų ir biogeninių medžiagų koncentraciją vandens telkiniuose (vandenyje ir dugno nuosėdose), mažinti jų patekimą į vandens telkinius, gerinti vandens telkinių ekologinę būklę.

Galima pasidžiaugti pastaraisiais metais gražiai sutvarkytomis Talkšos ežero pakrantėmis Šiauliuose (tai dalinis restauravimas), Masčio ežero priemiestinės pakrantės sutvarkymu Telšiuose, Ventos upės ruožų ties Kuršėnais, Skapiškio ežero restauravimo darbais, Paplovinio ir Palaukinio ežerų dalinis restauravimu Ignalinos mieste.

Tokia Lietuvos patirtis ir rezultatai. Vakarų Europos šalys panašias problemas išsprendė daug anksčiau, taigi galima pasiremti gerąja patirtimi. Pavyzdžiui, Olandijoje pirmosios Vandens valdybos įkurtos prieš 800 metų, anksčiau negu savivaldybės. Šiuo metu Vandens valdybos pagal Vandens administravimo įstatymą veikia visoje šalies teritorijoje. Jos nepavaldžios savivaldybėms, veikia lygiagrečiai derindamos savo funkcijas. Panašus Žemės ir Vandens Sąjungų įstatymas Vokietijoje veikia nuo 1717 metų, jį pataisant ir tobulinant.

Prezidentas Valdas Adamkus pelnė pasaulinę aplinkosaugininko šlovę, kai vadovavo Jungtinių Amerikos Valstijų Aplinkos apsaugos departamentui, kuriame dirbo beveik 30 metų. Jo rūpesčiu buvo restauruoti penki JAV Didieji ežerai. Šiuo metu Didieji ežerai yra antrasis pagal dydį geriamojo vandens šaltinis pasaulyje. 40 milijonų amerikiečių ir kanadiečių tik dėl šių ežerų kasdien gali džiaugtis geru geriamuoju vandeniu.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, džiugu pastebėti, kad Lietuva ir lietuviai pasaulyje nemažai pasitarnavo ir pasitarnauja švaraus vandens, vandens ekosistemos išsaugojimu.

Parengta pagal :

1. ,,Paviršinių vandens telkinių valymo studija“

2. http://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/turtas-slypintis-lietuvos-ezeruose-kurio-neisnaudojame

3. http://www.siauliai.lt/investicijos/talksos_ezeras

4. http://www.giruzis.lt/naujienos/nykstanciu-ezeru-ir-tvenkiniu-restauravimas

Parašykite komentarą

Į viršų