Įsibėgėjant rudeniui, tarsi savaime norisi kažko paprasto, natūralaus ir žemiško. Mūsų platumose ruduo – derliaus nuėmimo metas, o laukinėje gamtoje tai ruošimasis žiemai, kai augalai turi sukaupę pačių geriausių atsargų savo šaknyse. Taigi pats metas prisirinkti šaknų – varnalėšų, kiaulpienių, ajerų. Daugelis iš šių augalų yra plačiai paplitę, netgi laikomi piktžolėmis, o mes, rinkdami jų šaknis, galime puikiai papildyti savo racioną sveikais ir skaniais patiekalais, pasiemti jėgų žiemai iš motinos gamtos.
Kaip sako žolininkai, vaistiniai augalai savo gydomąsias savybes atiduota tik išmintingam, kruopščiam ir kantriam žmogui. Vaistinių augalų šaknis galima kasti vėlyvą rudenį, vystant lapams, kai jose būna susikaupusios visos vertingosios medžiagos, arba ankstyvą pavasarį. Tai galima daryti bet kuriuo dienos metu ir bet kokiu oru, tačiau būtina šaknis gerai nuvalyti, nuplauti, tada jas reikia susmulkinti ir džiovinti šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje 3–4 dienas, vėliau – orkaitėje ar džiovykloje maždaug 30– 60 laipsnių temperatūroje. Nekvapios šaknys džiovinamos aukštesnėje, kvapiosios – kiek žemesnėje temperatūroje. Patartina augalų šaknis rinkti pievose, pamiškėse, o ne slėniuose, ypač ne priemiesčiuose ir ne prie autostradų.
Pačios prieinamiausios – varnalėšų, kiaulpienių ir ajerų šaknys. Žinoma, naudingų augalų šaknų būna ir kitokių, tačiau šįkart apie vaistingąsias savybes plačiau nekalbėsime, o pasiūlysime pasigaminti ko nors skanaus.
Įdomu, kad Europoje nemėgstamos varnalėšos (Lietuvoje augančios labai daug kur ir bet kur) Japonijoje auginamos specialiose plantacijose. Anksti pavasarį sodinami daigeliai arba sėjama tiesiai į lysvę, o rudenį kasamos baltos, sultingos šaknys. Japonai jų deda į salotas, jas valgo virtas ir keptas, iš jų kepa paplotėlius ir kotletus. Šaknų miltai, sumaišyti su dvigubai daugiau ruginių arba kvietinių miltų, tinka duonai kepti, o supjaustytas šaknis galima dėti į sriubą vietoje bulvių. Lietuvoje seniau būdavo labai populiarios keptos varnalėšų šaknys, labai skanios verdamos sriubos ir marmeladas.
Taigi lietuviai kaimo gyventojai paprastųjų kiaulpienių šaknų puikiausiai gali prisirinkti išėję pasivaikščioti į laukus ar net savo kieme, o miestiečiai – nuvažiavę į kaimą, mišką ar pamiškę, tolėliau nuo miesto ir judrių kelių. O Prancūzijoje, daugelyje Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų šalių šie augalai jau seniai yra auginami specialiai kaip ir morkos ar burokėliai. Dabar situacija keičiasi ir Lietuvoje. Kai kas augina ir didžiąsias varnalėšas, debesylus, raudonėlius, vaistines tūbes, kaulažoles – augalus, kurių galima rasti ir natūraliose augimvietėse. Ir tų, daržuose auginančiųjų vaistinius augalus, gretos kasmet vis didėja.
Vienas iš populiariausių tokių gėrimų – kiaulpienių šaknų kava ir arbata. Daktaras J. Vasiliauskas siūlo tokį receptą: gerai nuvalytas ir nuplautas šaknis sumalti mėsmale, porą dienų pagarinti drėgmę, tada paskrudinti keptuvėje ir laikyti užsuktas stiklainiuose. Kavai pasigaminti – šaukštelį pienių šaknų užplikyti stikline verdančio vandens, palaikyti 5 minutes, nukošti, paskaninti medumi ar cukrumi. Ši kava valo kraują, gerina kepenų darbą. Už kavą efektyvesnė kiaulpienių arbata. Gerai nuvalytas ir nuplautas šaknis smulkiai supjaustyti ir išdžiovinti. Šaukštelį žaliavos užplikyti stikline verdančio vandens.
Natūraliojoje medicinoje naudojamos balinių ajerų šaknys kasamos vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje, kai nusenka vanduo telkiniuose. Balinio ajero preparatai ne tik kelia apetitą, bet ir gydo virškinamojo trakto ligas. Įdomu, kad ajerų šaknų sultys padeda mesti rūkyti, atsikratyti dantų karieso.